COVID-19 – ne didžiausia pandemija pasaulyje

0
36

Pasaulyje fiksuojamas didžiulis korona viruso protrūkis, užsikrėtusiųjų skaičiai auga valandomis, o aukos skaičiuojamos tūkstančiais ir nors COVID-19 linksniuojama kaip viena plačiausiai plintančių pandemijų, tačiau ji dar neprilygsta 1918-ųjų metų gripo pandemijai, kuri dažnai klaidingai įvardijama kaip „Ispaniškasis gripas“. 

Manoma, kad 1918-aisiais nuo šio viruso mirė nuo 50 ki 100 milijono žmonių, kurie sudarė apie 5% pasaulio gyventojų. Net pusė milijardo žmonių buvo užkrėsti. Kitaip nei korona viruso atveju, rizikos grupėje ir labiausiai linkę užsikrėsti buvo jauni, darbingo amžiaus žmonės. Daugelis šią pandemiją vadino, kaip didžiausia pasaulį užklupusia pandemija istorijoje.

1918 m. gripo pandemija per pastarąjį šimtmetį buvo įprastas spekuliacijų objektas. Istorikai ir mokslininkai iškėlė daugybę hipotezių apie jos kilmę, plitimą ir pasekmes, kurių dauguma tapo mitais. Pastarieji gajūs iki šiol, tad paneigę dalį jų, galėsime geriau suprasti, kas iš tiesų vyko ir kaip plinta pandemijos.

Mitas nr. 1. Pandemija kilo Ispanijoje

Iki šiol yra žmonių, kurie mano jog „Ispaniškasis gripas“ ir kilo Ispanijoje. Tačiau tai tik klaidingai „priklijuotas“ pavadinimas. Greičiausiai šį slapyvardį pandemija įgijo Pirmojo Pasaulinio karo metu, kuris buvo pačiame įkarštyje. Pagrindinės kare dalyvavusios šalys, tokios kaip Vokietija, Austrija, Jungtinė Karalystė, ir JAV, norėjo nuslėpti nuo savo priešų tikrąją padėtį ir informaciją apie gripo aukas. Tuo tarpu neutralioji Ispanija atvirai skelbė tikruosius skaičius ir deklaravo susirgimus, tai sudarė klaidingą įspūdį, jog Ispanija patiria didžiausią šios pandemijos naštą. Iki šiol yra nesutariama dėl tikrosios šio gripo geografinės kilmės, skirtingos hipotezės rodo, kad pandemija galėjo prasidėti Rytų Azijoje, Europoje ar net Kanzase.

Mitas nr. 2. Pandemija buvo „superviruso“ darbas

1918-ųjų metų gripas išplito gana greitai – jau per pirmuosius šešis mėnesius žuvo 25 milijonai žmonių. Visuomenę tai stipriai išgąsdino ir privertė bijoti žmonijos eros pabaigos, ilgą laiką manyta, kad gripo padermė yra ypač mirtina. 

Dabartiniai tyrimai rodo, kad pats virsus, lyginant su kitais, nors ir nusineša daugiau gyvybių nei kiti virusai, tačiau iš esmės nesiskyrė nuo virusų, sukėlusių epidemijas kitais metais. Didesnį mirčių skaičių tuomet galėjo nulemti palankios sąlygos jam plisti  – žmonės būrėsi karinėse stovyklose, sudarydavo minias miesto aikštėse, taip pat dėl karo prastai maitinosi, trūko sanitarinių sąlygų.

Mitas nr. 3. Pirmoji pandemijos banga buvo mirtina 

Tiesą sakant, pradinė mirčių nuo pandemijos banga 1918-aisiais buvo palyginti maža. Procentaliai didžiausias mirtingumas buvo fiksuotas antrosios bangos etape – nuo tų metų spalio iki grupdžio mėnesių. Trečioji banga pasaulyje nuvilnijo pavasarį, ji buvo mirtingesnė nei pirmoji, tačiau mažiau nei antroji.

Dabar mokslininkai mano, kad didesnį mirtingumą antrojoje bangoje lėmė žmonių elgesys. Žmonės, susirgę nesunkiai ir tik jutę ligos simptomus liko gydytis namuose, tuo tarpu sunkūs ligoniai dažnai būdavo gydomi bendrosiose karo ligoninėse, karinėse stovyklose, atviroje erdvėje, kur virusas turėjo galimybę lengvai plisti, taip platinant mirtingesnės formos virusą.

Mitas nr. 4. Virusas užmušė daugiausiai juo užkrėstų žmonių

Iš tikrųjų didžioji dauguma žmonių, kurie užsikrėtė 1918 m. gripu, išgyveno. Skaičiuojama, kad nacionalinis užsikrėtusiųjų mirtingumas paprastai neviršijo 20%. Tačiau mirčių skaičius įvairiose teritorijose buvo skirtingas. JAV mirčių skaičius buvo ypač didelis vietinių Amerikos gyventojų tarpe, tikėtina, kad tai lėmė mažesnis buvusių gripo atmainų poveikis. Žinoma, net ir 20% mirčių skaičius žymiai viršija tipinio šiandieninio gripo pasėkmes, kuris nusineša mažiau nei 1% užsikrėtusiųjų gyvybių.

Mitas nr. 5. Aspirinas padėjo suvaldyti pandemiją

1918 m. nebuvo jokio specifinio virusinių ligų gydymo. Gydymo įstaigos, kaip ir korona viruso atveju, nuo paties viruso žmonių negydė, o tik malšino jo sukeltus simptomus. Viena iš iškeltų hipotezių nurodo, kad didžioji dalis mirčių galėjo būti nulemta apsinuodijus aspirinu. Tuo metu medicinos institucijos rekomendavo vartoti dideles aspirino dozes – iki 30 gr per dieną, kai šiomis dienomis maksimali dienos dozė būtų 4 gr. Tokios didelės aspirino dozės tuomet galėjo sukelti daugelį pandemijos simptonų, įskaitant kraujavimą. Vis dėlto, mirčių rodikliai išlieka aukšti net ir tose valstybėse, kur aspirinas nebuvo taip lengvai prieinamas. 

Mitas nr. 6. Pandemija buvo viena aktualiausių tų dienų temų žiniasklaidoje

Visuomenės sveikatos apsaugos ir teisėsaugos pareigūnai, politikai tuomet buvo nukreipę savo dėmesį į karą ir su juo susijsių problemų sprendimą. Todėl apie plintantį gripą spaudoje buvo mažiau rašoma. Taip pat, buvo baiminamasi, kad tikrųjų užsikrėtimo ir mirčių skaičių  atskleidimas gali sukelti paniką.

Nors paplitusio viruso spauda neeskalavo, pandemijos įkarštyje daugelyje miestų buvo įvesti karantinai. Kai kur buvo apribotos ir būtiniausios paslaugos, įskaitant tokias kaip policiją ir ugniagesių pagalbą.

Mitas nr. 7. Pandemija pakeitė I-ojo pasaulinio karo eigą

Vargu ar gripas paveikė I-ojo pasaulinio karo baigtį, nes kovotojai abiejose mūšio lauko pusėse buvo paveikti palyginti vienodai. Tačiau neabejojama, kad pats karas padarė didelę įtaką pandemijos plėtrai – susikoncentravus milijonams karių, susidarė idealios sąlygos virusui plisti ir vystytis agresyvesnėms jo formoms visame pasaulyje.

Mitas nr. 8. Plačiai taikyta imunizacija sunaikino virusą

1918 m. Skiepai nuo gripo nebuvo taikyti, todėl pandemijos baigčiai imunizacija jokios įtakos neturėjo. Teigiama, kad pandemija baigėsi dėl viruso mutacijos į mažiau mirtinas formas. Mutaciją nulėmė natūralios atrankos modeliai. Itin mirtinos formos virusas neturėjo galimybės ilgai plisti, nes greit nužudydavo užsikrėtusįjį, todėl sunkiau plito nei mažiau mirtinos viruso formos.